42 balai iš bandomojo matematikos VBE gali atrodyti kaip ženklas, kad aukštesnis rezultatas jau nepasiekiamas. Tačiau VBE rezultato gerinimo pavyzdys dažniausiai prasideda ne nuo ilgesnių vakarų prie uždavinių rinkinių. Jis prasideda nuo tikslaus atsakymo į klausimą: kur ir kodėl prarandami taškai?
Toliau pateikiama iliustracinė situacija, paremta dažnais iššūkiais, su kuriais susiduria abiturientai. Jos tikslas – parodyti, kaip išskaidytas, nuoseklus mokymosi procesas gali pakeisti ne tik bandomojo egzamino rezultatą, bet ir mokinio santykį su matematika.
Vienuoliktokas ar dvyliktokas Mantas prieš kelis mėnesius iki VBE parašė bandomąjį egzaminą ir surinko 42 balus. Jis nebuvo mokinys, kuris „nemoka matematikos“. Pamokose suprasdavo mokytojo paaiškinimus, atlikdavo lengvesnes užduotis, tačiau egzamino metu pasimesdavo.
Jo darbe išryškėjo trys problemos. Pirma, trūko tvirtų pagrindų temose, kurios nuolat kartojasi skirtinguose uždaviniuose: procentuose, funkcijose, lygtyse ir geometrijoje. Antra, Mantas per daug laiko skirdavo vienam sudėtingam uždaviniui, todėl pabaigoje skubėdavo. Trečia, padaręs klaidą jis jos neanalizuodavo – tiesiog pažymėdavo atsakymą kaip neteisingą ir pereidavo prie kitos užduoties.
Tai svarbus momentas tėvams ir mokiniui. Žemas ar vidutinis bandomojo VBE rezultatas nepasako vien to, kiek temų mokinys pamiršo. Jis taip pat parodo, kaip mokinys skaito sąlygą, planuoja laiką, tikrina sprendimą ir reaguoja į įtampą. Todėl vien spręsti kuo daugiau variantų dažnai nepakanka.
Manto pasiruošimas prasidėjo nuo vieno jau rašyto darbo peržiūros. Užduotys buvo suskirstytos ne pagal tai, ar jos lengvos, ar sunkios, bet pagal klaidų priežastį. Paaiškėjo, kad iš 58 galimų papildomų taškų dalis buvo prarasta ne dėl nežinojimo.
Kai kur jis neteisingai perskaitė sąlygą. Kitur žinojo formulę, bet suklydo atlikdamas paprastą veiksmą. Keliose užduotyse sprendimo kryptis buvo gera, tačiau pritrūko paskutinio žingsnio arba atsakymo patikrinimo. Tik likusi dalis aiškiai rodė realias dalyko spragas.
Toks atsiskyrimas keičia mokymosi planą. Jei mokinys visus neteisingus atsakymus laiko vienoda nesėkme, jis gali valandų valandas kartoti temas, kurias iš tiesų jau supranta. Tuo metu įpročiai, dėl kurių prarandami lengvai pasiekiami taškai, lieka nepakeisti.
Manto tikslas nebuvo abstraktus „geriau išlaikyti VBE“. Jis nusistatė aiškų, realistišką tarpinį tikslą: per pirmas šešias savaites stabiliai pasiekti 55-60 balų bandomuosiuose darbuose, o vėliau siekti 70 ir daugiau. Konkretus tikslas sumažino spaudimą, nes nebereikėjo kiekvieną savaitę vertinti savęs pagal galutinę svajonių ribą.
Pirmasis etapas truko keturias savaites. Kiekvienai silpnesnei temai buvo numatytas aiškus ciklas: trumpas teorijos atnaujinimas, keli sprendžiami pavyzdžiai, savarankiškos užduotys ir klaidų aptarimas. Mantas nekartojo visos matematikos nuo pradžių. Jis dirbo ten, kur pastangos galėjo duoti didžiausią rezultatą.
Pavyzdžiui, funkcijų užduotyse sunkumas kilo ne vien dėl grafikų. Jam trūko supratimo, ką reiškia funkcijos reikšmė, argumentas ir kitimo intervalai. Kai šios sąvokos buvo pakartotos paprastais pavyzdžiais, sudėtingesnės egzamino užduotys nebebuvo atrodančios kaip atskira, neįveikiama tema.
Geometrijoje buvo pasirinkta kita taktika. Mantas nebandė mintinai įsiminti visų formulių atsietai. Jis mokėsi atpažinti, kada kuri formulė reikalinga, braižyti aiškų brėžinį ir žymėti duotus dydžius. Tai lėtesnis kelias pirmosiomis pamokomis, tačiau ilgainiui jis padeda išvengti spėliojimo.
Mokymosi ritmas buvo paprastas: dvi kryptingos pamokos per savaitę ir trys trumpesnės savarankiško darbo sesijos. Savarankiškos sesijos neturėjo trukti iki išsekimo. Vieną dieną Mantas spręsdavo ankstesnės temos užduotis, kitą – kartodavo klaidas, trečią – atlikdavo mišrų trumpą testą su laiko limitu.
Toks ritmas leido grįžti prie medžiagos kelis kartus. Matematikos VBE pasiruošime vien suprasti sprendimą pamokos metu nepakanka. Reikia po kelių dienų pačiam prisiminti, nuo ko pradėti, o po savaitės gebėti tą patį principą pritaikyti kitokioje užduotyje.
Svarbi buvo ir klaidų užrašų sistema. Po kiekvieno darbo Mantas fiksuodavo ne tik teisingą sprendimą, bet ir trumpą priežastį: „neperskaičiau, ko klausia“, „supainiojau ženklą“, „nežinojau teoremos“ arba „paskubėjau“. Po kelių savaičių pasimatė pasikartojantys modeliai. Tai leido koreguoti ne tik temas, bet ir sprendimo elgesį.
Po šešių savaičių Mantas parašė pirmą pilnos apimties bandomąjį darbą pagal egzamino laiką. Rezultatas pakilo iki 59 balų. Nors tikslas dar nebuvo pasiektas, pokytis buvo reikšmingas: beveik nebeliko prarastų taškų dėl elementarių skaičiavimo klaidų, o lengvesnėse užduotyse jis veikė ramiau.
Tuomet dėmesys persikėlė į užduotis, kuriose reikėjo susieti kelias temas ir pagrįsti sprendimą. Čia svarbu nepervertinti vieno bandomojo rezultato. Jei vienas variantas pasitaikė palankesnis, balas gali pakilti greičiau. Jei jame buvo daugiau silpnesnės temos uždavinių, jis gali laikinai kristi. Vertinti verta ne vieną skaičių, o kelių darbų tendenciją ir klaidų pobūdį.
Mantas pradėjo taikyti egzamino strategiją: pirmu ratu spręsdavo užduotis, kurių kelią aiškiai matė, antru ratu grįždavo prie tų, kurioms reikėjo daugiau mąstymo. Jis išmoko palikti vietos tarpiniuose skaičiavimuose, pabraukti esminius sąlygos duomenis ir prieš pateikdamas atsakymą paklausti savęs, ar gautas skaičius apskritai logiškas.
Šie įpročiai nėra „gudrybės“, pakeičiančios žinias. Jie leidžia parodyti tai, ką mokinys iš tikrųjų moka. Egzamine, kuriame laikas ir įtampa daro įtaką net stipriems mokiniams, tai gali lemti labai apčiuopiamą skirtumą.
Likusiomis savaitėmis buvo tęsiamas mišrus darbas: silpniausių temų stiprinimas, sudėtingesnių uždavinių analizė ir bandomieji egzaminai. Paskutiniame pasiruošimo etape Manto rezultatai svyravo tarp 72 ir 80 balų. Galutinis 78 balų rezultatas tapo logiška proceso tąsa, o ne stebuklu paskutinę naktį.
Šiame VBE rezultato gerinimo pavyzdyje svarbiausia ne konkreti riba nuo 42 iki 78. Kito mokinio pradinis lygis, laikas iki egzamino, pasirinktas kursas ir spragos gali būti visai kitokios. Vienam didžiausią naudą duos bazinių veiksmų automatizavimas, kitam – aukštesnio sudėtingumo uždavinių argumentavimas. Kartais tikslas bus aukštas balas, kartais – saugus, ramus egzamino išlaikymas.
Tačiau principas išlieka tas pats: pažanga atsiranda, kai mokinys gauna aiškų savo situacijos vaizdą, mokosi pagal prioritetus ir reguliariai mato, kad pastangos virsta konkrečiais gebėjimais. Mažose nuotolinėse grupėse ar individualiose pamokose mokytojui lengviau pastebėti, kuriame žingsnyje mokinys sustoja, ir pritaikyti užduotis būtent jam. Tokį nuoseklų pasiruošimą savo mokiniams kuria ir „Edup“.
Jeigu bandomasis rezultatas kelia nerimą, nereikia laukti, kol nerimas taps pagrindine pasiruošimo strategija. Vienas sąžiningai išanalizuotas darbas gali būti daug vertingesnis už dešimt atsitiktinai išspręstų uždavinių. Nuo jo ir prasideda pasitikėjimas, kuris į egzaminą ateina kartu su mokiniu.
Individualios pamokos ir maži kursai 5-12 klasėms, PUPP, VBE ir eksternams. 20 korepetitorių komanda, 5,0 įvertinimas Google.
© EDUP. Visos teisės saugomos.
